Tavo gyvenimas - tai iš esmės tavo ir tavo širdies meilės istorija. Tavo gyvenimo pilnatvė ir laimė (tikroji laimė - tai harmonija žmogaus viduje, o jau iš to - ir harmonija tarp žmogaus ir aplinkos; nes aplinka iš esmės yra tik žmogaus vidaus atspindys) priklauso nuo to, kaip ta istorija klostysis. O kaip istorija klostysis priklauso nuo to, kaip mylėsi savo širdį. Širdį mylėti galima tik intuityviai, čia jau nieko neišmąstysi. Aišku, kadangi žmonės ir to nebesugeba, belieka aprašyti, kaip ta meilė dažniausiai apsireiškia - ką žmogus darai, kai myli savo širdį. Turi išmokti būti jai atviras. Tai ne taip ir lengva: gali tekti jai parodyti visą mėšliną kelią, kuriuo atėjai. (Bet jei jau atėjai ir jei dabar jau stovi čia - ei, gal ne toks jau tas kelias ir beviltiškas?) Turi išmokti į ją įsiklausyti. O ji gali neskubėti ką nors sakyti - gal jai tiesiog patinka, kur dabar yra. Tada kantriai palauk, o tada švelniai vėl dirstelk. Reikia išmokti suprasti vienas kitą. Kai pagaliau išgirsi, pajausi - nemąstyk (blogiausia, kas gali atsitikti - tu gali pradėti galvoti), o tik atsistok ir eik. Ir daryk, net jei nudegtum pirštus. Daryk, kol širdis nesustabdys. Išmok ja pasitikėti. Besąlygiškai. Įkrisk ir nedrįsk lipti lauk. Pasitikėjimas - tai kartu ir tikėjimas, ugdyk jį. Įsisąmonink, kad būtent tavo širdis žino tave geriausiai - geriau už tave patį. Visi tavo atsakymai - tavo širdyje, tad įsileisk ją į save. Tada tie atsakymai bus ir tavyje, teliks tik leistis vedamam tavo ir širdies meilės. Išgirsk, įsiklausyk, sek ir mylėk.